Indiškos "džiunglės" Kolkatos gatvėse

Neapsakoma. Neįkainojama. Neaprėpiama. Neapsokama žodžiais. Neįmanoma įsprausti ir į fotoobjektyvą. Spalvinga, triukšminga, knibždanti, dvokianti ir kvepianti, turtinga ir vargana, žaliuojanti ir prišiukšlinta, beprotiška ir viena, be galo didžiulė ir marga - Indija.

Vietinės svarbos "Mauglis"

Kartais jaučiuosi it skęstanti, bandanti iš paskutiniųjų jėgų įkvėpti oro, tačiau man trūksta ne oro, o daugiau akimirkų ten, kur taip įdomu, taip kitaip ir kontraversiškai. Norisi šį kartą ilgėliau patrepsėti šitame krašte, kur kiekvienas miesto kampas nenustoja stebinti. Kur daina ir šokiu išreiškiamas visas gyvenimas, ir kur pats gyvenimas gyvenamas tiesiog gatvėje. Ne kartą aiktelėjau išvydusi vaikinuką su dantų šepetėliu, besivalanti dantis, vėliau viriškį, ne kur kitur, o toje pačioje gatvėje, atliekantį visus, ir gamtinius reikalus, nuščiūti teko ir pamačius moteriškę, bandančią dantų apnašas pašalinti tiesiog rankų pirštais. Nuostabą kėlė ir "dušo" procedūromis besinaudojantys, atsisėdę, priklaupę ar tiesiog stovom muilinosi ir prausėsi toje pačioje miesto gatvėje.

Autentiškoji gatvės "dušo kabina"

Greta, prie sekančio vandens čiaupo, moteriškės "daužė" skalbinius, margomis drapanomis puošdamos tą pačią, taip gyvai nusiteikusią, gatvę. Joje žmonės tiesiog gyvena ir miega, ne vienas pakritęs popietės poguliui kur kam patogu - karutyje, autobuse, geltonajame taxi automobilyje, greta krūmo ar medžio, bet visi čia pat, visi triukšmingoje Kolkatos gavėje.

         

Atokvėpio minutė

                                   
Miestas nustebino parodydamas šalies spalvingumą tiesiogine šio žodžio prasme, mat spalvomis dekoruojami ir natūralaus grožio nestingatys medžiai, taip pat nacionalines trispalves raštais puošiami išskirtiniai geltonieji taxi automobiliai.

  

Miesto monumentų gretas papildžiusi Tadžmahalo "pusseserė" - Viktorijos memorialas dėmesį kaustė įspūdinga architektūra bei masyviais marmuro luitais. Šilta buvo apsilankyti ir Motinos Teresos  globotoje prieglaudoje. Beje, šalia jos daug išalkusių, tačiau ne maisto ar pieno prašančių, vaikų. Žiauru, sunku matyti šią skaudžiąją pasaulio pusę, tačiau ir užsimerkti negali, pasidalini, kuo turi, bet supranti, kad jei ir viską atiduotum, visiems neužtektų..

 

Triukšmas, karštis, variklių gausmas ir nuolatinis vairuotojų pypsėjimas Indijos margumu leidžia pasidžiaugti ne per ilgai. Aplankę Šv. Pauliaus katedrą, pasukom viešbučio link. Tačiau pakeliui nepraleidau progos palinksminti vietinių ir pasilinksminti save. Iš pradžių bailumu prisidengusi "gaudžiau" vietinius žmones kadrams paslapčia, kol nepastebėjau, kad indai patys mielai prašosi fotografijai ir maloniai padėkoja, kai parodai pavykusį kadrą savo modernioje kameroje. Tiesa, mieliau man pozavo vaikai ir vyrai, tuo tarpu moterys, it kovai nusiteikusios katės, šnirpštė ir šiaušėsi, pastebėjusios į jas ar jų atžalas nukreiptą fotoobjektyvą. Nors, buvo ir taikiai nusiteikusių "sarių". 

  

Indija ir išgąsdino, kai riedėjome vienu iš autentiškų geltonųjų taxi miesto gatvėmis, ir vairuotojui pritrūkus budrumo, vos nepapuolėm tramvajui po ratų. Beje, tuokart taksistas gavo daug pylos iš pravažiuojančių "tuk-tuk" ir kitų automobilių vairuotojų. Ačiū Visagaliui, atsipirkome tik išgąsčiu bei užsitęsusiu kojų drebėjimu. Mes išgyvenome dieną Kolkatoje...

Uganda.

Raudonojo grunto kąsniai ant ryškiai mėlynų šlepečių primena, kad mano kojos būta Afrikoje, Ugandoje, Entebėje, Kampaloje, ir klaidžiota čionykštėse "gatvėse", kvėpuota didžiulio ežero Viktorijos pakrantėse. Tiesa, ir vėl tik trumpam, vos ilgiau nei parai svečiuotasi šiame spalvotame žemės kampelyje.
Rytinį nuovargį trumpam poilsiui suvyniojau į baltą čiugždantį viešbučio lovos patalą, ir vos tik laikrodžio rodyklėms išsirikiavus ties vidurdienį žyminčiais skaičiais, leidomės į pažintį su Udži (taip sutrumpintai vietiniai vadina savo žemę). Iš ramiosios Entebės, kurioje įsikūrėme viešnagės metu, pajudėjome didesnio šurmulio link - nusprendę aplankyti Kampalą - Ugandos sostinę, kuri švelniai tariant nuvylė. Kita vertus, "koks velnias nešė į tą galerą", kai visas pasaulis į Afriką veržiasi toli gražu ne civilizacijos pasiekimais ir nuopelnais grožėtis. Tačiau vietinių pažadėta kultūros kelionė su tradiciniais šokiais ir teatru suviliojo. Vis tik, kartėlis vilgė gomurį, kai vietoj žadėtos "kultūros" "gavome" prekybos centrą apsipirkti, o "malonumui" pratęsti užsukome į rankdarbių turgų, kuris niekuo nesiskyrė nuo matytų Tanzanijoje bei Kenijoje. Tiesa, turo vairuotojas "pasivargino" prasukti pro vieną miesto įžymybę - parlamentą, kuriame rankas ir kojas šalies prezidentas Joveri Kaguta Museveni jau šildosi nuo 1986 metų.

Akimirkos iš rankdarbių turgaus

Pakeliui į sostinę, kuri nuo minėtosios Entebės yra nutolusi per 38 km, teko pasigrožėti žalia ir kalnuota Ugandos panorama, stebėtis vietinės rinkodaros idėja mat reklamos išdažytos tiesiog ant pakelės namų sienų, nešvaistant pinigų iškaboms - ir mirga marga palei kelią išsirikiavusios trobelės, išgražintos "Coca-cola" ar kitų didžių kompanijų vardais.

 

Paklelės džiaugsmai ir vargai

Akį patraukė ir didelė Aids centrų koncentracija. Europos pirminės sveikatos priežiūros centrų analogas čia minėtos nepagydomos ligos klinikos, kuriose ligonių gretos itin tirštos buvo prieš gerą dešimtmetį, pasak mus vežiojusio vairuotojo.
Stebino ir vietiniai "bambliai" kiemuose, gatvėse nusitvėrę bet kokį rakandą žaidė ir džiaugėsi vaikyste. Įdomu buvo įkišti nosį ir į vietinį kiemą, na tiesa, už fotoaparatų naudojimą teko atsiskaityti rinkliavos suskubusiam "seniūnui", kuris neva rūpinasi bendruomenės sveikata.

Sostinės gatvėse

Ugandos kiemai... 

...ir žaismingai nusiteikę vaikai

Kelionę užbaigėme Entebės zoologijos sode, kuriame glaudžiasi kažkada specialios priežiūros "pasiprašę" gyvūnai: elegancijos nestokojanti žirafa, intelektu stebinanti šimpanzė, apsukrioji hiena, raštuotieji zebrai, tingusis bufalo, agresyviai nusiteikęs krokodilas, baltieji liūtai ir t.t. Pastarųjų erdvus aptvaras mūsų dėmesį prikaustė ilgėliau, dėl jame vykusių natūralių gamtos procesų - mat rujojanti "prašėsi" meilės, o liūtas, sklidinas didžiulės arogancijos, apatijos ar tiesiog alkio, ramiausiai mėgavosi maistu, ignoruodamas ją, priešais gulinčią ir pilnai aistrai pasiruošusią, kantriai sueities laukiančią...

Zoo sode - į kitus pažiūrėti ir savęs parodyti. 

Įspūdingi suknelės petukai. 

Kelionė į save, arba kaip prisijaukinti laimę.

Kada būsite laimingas?  Kada gerdami rytinę kavą nustosite burbėti, kad pastaroji ne iš porcelianinio puodelio? Kada pailsite lygiuotis į tuos - aukštesnius, gražesnius, turtingesnius, lieknesnius, geresnius, protingesnius, talentingesnius - į tuos, visaip kaip  -esnius?

Kai draugė paniurusi dėstė savo nuoskaudas, kad neva kiti žmonės tiek daug gali, o ji negali, skubėjau paantrinti - o taip, jie gali gimdyti penkiolika vaikų neturėdami nuolatinių pajamų šaltinio, jie gali, nesiprausę šlaistytis prabangiomis miesto gatvėmis, jie gali, be menkiausių sąžinės skrupulų ar priekaištų, neišsiblaivyti ketvirtį ar daugiau gyvenimo. Žmonės gali dar daugiau - išmokti mylėti save, savo rytą, savo dieną ir vakarą, savo kasdienybę, buitį ir šventę. Gali, jei tik nori...

Sako, būsiu laimingas baigęs universitetą. Baigęs jį, ima teisintis, kad neva laimėje tirpti ims vos sukūręs šeimą, skersai išilgai išklajojęs pasaulį, sulaukęs pirmų ar paskutinių palikuonių, anūkų, proanūkų, patapęs žymiu, žinomu, populiariu. Ir tada neva, jau bus už ką save mylėti, nes būsi nusipelnęs pagarbos ir meilės pasaulio pilietis. Drįsčiau prieštaraudama paklausti, ar teko matyti vešinčią, žaliuojančią ir įspūdingais žiedais pasipuošusią gėlę (turbūt, tik kaimyno sode), kuriai būtų stokota kasdieninės meilės ir dėmesio - saulės ir vandens?..

Net neabejoju žmogaus ir gamtos gyvenimo paralele, ir jei nuo šiandien, atsigrežę į savo poreikius, emocijas, savo svajones ir norus, bent žiupsnelį meilės ir dėmesio skirsite sau, pažadu, ryt jau pradėsite augti, viešėti ir sulaukę pakankamai "saulės" iš savo širdies, imsite žydėti nuostabiais žmonijos žiedais. 

O kol bandote mėgautis rytine kava, išsirinkite mėgstamiausios muzikos plokštelę ir leiskite patefono garsams užgožti pasaulio netobulumą - gal ir porceliano trūks mažiau?! Ir jei staiga pradėtų lyti, užsidegę žvakę, įsiklausykite į lietaus melodiją, argi ji nesuteikia šiam rytui pasakiško žavesio...tin tin..

Kurkime pasaką kasdienybėje

                                         

P.S. Nekenčiu tvarkytis, tačiau dievinu švarą ir tvarką. Sukandusi dantis, kimbu šluotai į parankę ir nusišypsojusi suprantu, kad gyvenimas būna gražus, tik įdėjus šiek tiek pastangų. Tačiau ir vėl draugė paskuba man prieštarauti, jog ne viskas, ką darome, matome ir patiriame, dvelkia ramybe, grožiu ir įvairove, nes keliame kančią kitiems, ypač tiems, kurie neturi lygiaverčių ginklų, įveikti mūsų besaikio vartotojiškumo. Vis tik manau, gražu, taiku ir įvairu yra tai, kad galų gale yra žmonių mąstančių kitaip, bandančių kažką pakeisti ir smagu, kad jų gretos gausėja, įnešdamos į šį pasaulį daugiau spalvų. O mes savo ruožtu galime džiaugtis, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir nepakartojamas, arba  bergždžiai stengtis visus įtikinti savo gyvenimo tiesomis ir tikėtis, kad nuo rytojaus visi taps vegetarais. O ką, jei tada mums pritrūks daržovių, arba dirvožemio organiškai joms auginti. O ką, jei tada žmonija pasidarys labai jau nuobodžiai vienoda?!

Kaip kad žymusis A. Einšteinas yra pasakęs, jog yra du būdai nugyventi gyvenimą. Vienas, galvojant, kad stebuklų nebūna. Kitas, galvojant, jog viskas yra stebuklas ( angl. “There are only two ways to live your life. One is as though nothing is a miracle. The other is as though everything is a miracle.” Albert Einstein ).

 Nusiaukime kojas trinantį batą, kad galėtume šypsotis!