Indiškos "džiunglės" Kolkatos gatvėse

Neapsakoma. Neįkainojama. Neaprėpiama. Neapsokama žodžiais. Neįmanoma įsprausti ir į fotoobjektyvą. Spalvinga, triukšminga, knibždanti, dvokianti ir kvepianti, turtinga ir vargana, žaliuojanti ir prišiukšlinta, beprotiška ir viena, be galo didžiulė ir marga - Indija.

Vietinės svarbos "Mauglis"

Kartais jaučiuosi it skęstanti, bandanti iš paskutiniųjų jėgų įkvėpti oro, tačiau man trūksta ne oro, o daugiau akimirkų ten, kur taip įdomu, taip kitaip ir kontraversiškai. Norisi šį kartą ilgėliau patrepsėti šitame krašte, kur kiekvienas miesto kampas nenustoja stebinti. Kur daina ir šokiu išreiškiamas visas gyvenimas, ir kur pats gyvenimas gyvenamas tiesiog gatvėje. Ne kartą aiktelėjau išvydusi vaikinuką su dantų šepetėliu, besivalanti dantis, vėliau viriškį, ne kur kitur, o toje pačioje gatvėje, atliekantį visus, ir gamtinius reikalus, nuščiūti teko ir pamačius moteriškę, bandančią dantų apnašas pašalinti tiesiog rankų pirštais. Nuostabą kėlė ir "dušo" procedūromis besinaudojantys, atsisėdę, priklaupę ar tiesiog stovom muilinosi ir prausėsi toje pačioje miesto gatvėje.

Autentiškoji gatvės "dušo kabina"

Greta, prie sekančio vandens čiaupo, moteriškės "daužė" skalbinius, margomis drapanomis puošdamos tą pačią, taip gyvai nusiteikusią, gatvę. Joje žmonės tiesiog gyvena ir miega, ne vienas pakritęs popietės poguliui kur kam patogu - karutyje, autobuse, geltonajame taxi automobilyje, greta krūmo ar medžio, bet visi čia pat, visi triukšmingoje Kolkatos gavėje.

         

Atokvėpio minutė

                                   
Miestas nustebino parodydamas šalies spalvingumą tiesiogine šio žodžio prasme, mat spalvomis dekoruojami ir natūralaus grožio nestingatys medžiai, taip pat nacionalines trispalves raštais puošiami išskirtiniai geltonieji taxi automobiliai.

  

Miesto monumentų gretas papildžiusi Tadžmahalo "pusseserė" - Viktorijos memorialas dėmesį kaustė įspūdinga architektūra bei masyviais marmuro luitais. Šilta buvo apsilankyti ir Motinos Teresos  globotoje prieglaudoje. Beje, šalia jos daug išalkusių, tačiau ne maisto ar pieno prašančių, vaikų. Žiauru, sunku matyti šią skaudžiąją pasaulio pusę, tačiau ir užsimerkti negali, pasidalini, kuo turi, bet supranti, kad jei ir viską atiduotum, visiems neužtektų..

 

Triukšmas, karštis, variklių gausmas ir nuolatinis vairuotojų pypsėjimas Indijos margumu leidžia pasidžiaugti ne per ilgai. Aplankę Šv. Pauliaus katedrą, pasukom viešbučio link. Tačiau pakeliui nepraleidau progos palinksminti vietinių ir pasilinksminti save. Iš pradžių bailumu prisidengusi "gaudžiau" vietinius žmones kadrams paslapčia, kol nepastebėjau, kad indai patys mielai prašosi fotografijai ir maloniai padėkoja, kai parodai pavykusį kadrą savo modernioje kameroje. Tiesa, mieliau man pozavo vaikai ir vyrai, tuo tarpu moterys, it kovai nusiteikusios katės, šnirpštė ir šiaušėsi, pastebėjusios į jas ar jų atžalas nukreiptą fotoobjektyvą. Nors, buvo ir taikiai nusiteikusių "sarių". 

  

Indija ir išgąsdino, kai riedėjome vienu iš autentiškų geltonųjų taxi miesto gatvėmis, ir vairuotojui pritrūkus budrumo, vos nepapuolėm tramvajui po ratų. Beje, tuokart taksistas gavo daug pylos iš pravažiuojančių "tuk-tuk" ir kitų automobilių vairuotojų. Ačiū Visagaliui, atsipirkome tik išgąsčiu bei užsitęsusiu kojų drebėjimu. Mes išgyvenome dieną Kolkatoje...