Kelionė į save, arba kaip prisijaukinti laimę.

Kada būsite laimingas?  Kada gerdami rytinę kavą nustosite burbėti, kad pastaroji ne iš porcelianinio puodelio? Kada pailsite lygiuotis į tuos - aukštesnius, gražesnius, turtingesnius, lieknesnius, geresnius, protingesnius, talentingesnius - į tuos, visaip kaip  -esnius?

Kai draugė paniurusi dėstė savo nuoskaudas, kad neva kiti žmonės tiek daug gali, o ji negali, skubėjau paantrinti - o taip, jie gali gimdyti penkiolika vaikų neturėdami nuolatinių pajamų šaltinio, jie gali, nesiprausę šlaistytis prabangiomis miesto gatvėmis, jie gali, be menkiausių sąžinės skrupulų ar priekaištų, neišsiblaivyti ketvirtį ar daugiau gyvenimo. Žmonės gali dar daugiau - išmokti mylėti save, savo rytą, savo dieną ir vakarą, savo kasdienybę, buitį ir šventę. Gali, jei tik nori...

Sako, būsiu laimingas baigęs universitetą. Baigęs jį, ima teisintis, kad neva laimėje tirpti ims vos sukūręs šeimą, skersai išilgai išklajojęs pasaulį, sulaukęs pirmų ar paskutinių palikuonių, anūkų, proanūkų, patapęs žymiu, žinomu, populiariu. Ir tada neva, jau bus už ką save mylėti, nes būsi nusipelnęs pagarbos ir meilės pasaulio pilietis. Drįsčiau prieštaraudama paklausti, ar teko matyti vešinčią, žaliuojančią ir įspūdingais žiedais pasipuošusią gėlę (turbūt, tik kaimyno sode), kuriai būtų stokota kasdieninės meilės ir dėmesio - saulės ir vandens?..

Net neabejoju žmogaus ir gamtos gyvenimo paralele, ir jei nuo šiandien, atsigrežę į savo poreikius, emocijas, savo svajones ir norus, bent žiupsnelį meilės ir dėmesio skirsite sau, pažadu, ryt jau pradėsite augti, viešėti ir sulaukę pakankamai "saulės" iš savo širdies, imsite žydėti nuostabiais žmonijos žiedais. 

O kol bandote mėgautis rytine kava, išsirinkite mėgstamiausios muzikos plokštelę ir leiskite patefono garsams užgožti pasaulio netobulumą - gal ir porceliano trūks mažiau?! Ir jei staiga pradėtų lyti, užsidegę žvakę, įsiklausykite į lietaus melodiją, argi ji nesuteikia šiam rytui pasakiško žavesio...tin tin..

Kurkime pasaką kasdienybėje

                                         

P.S. Nekenčiu tvarkytis, tačiau dievinu švarą ir tvarką. Sukandusi dantis, kimbu šluotai į parankę ir nusišypsojusi suprantu, kad gyvenimas būna gražus, tik įdėjus šiek tiek pastangų. Tačiau ir vėl draugė paskuba man prieštarauti, jog ne viskas, ką darome, matome ir patiriame, dvelkia ramybe, grožiu ir įvairove, nes keliame kančią kitiems, ypač tiems, kurie neturi lygiaverčių ginklų, įveikti mūsų besaikio vartotojiškumo. Vis tik manau, gražu, taiku ir įvairu yra tai, kad galų gale yra žmonių mąstančių kitaip, bandančių kažką pakeisti ir smagu, kad jų gretos gausėja, įnešdamos į šį pasaulį daugiau spalvų. O mes savo ruožtu galime džiaugtis, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir nepakartojamas, arba  bergždžiai stengtis visus įtikinti savo gyvenimo tiesomis ir tikėtis, kad nuo rytojaus visi taps vegetarais. O ką, jei tada mums pritrūks daržovių, arba dirvožemio organiškai joms auginti. O ką, jei tada žmonija pasidarys labai jau nuobodžiai vienoda?!

Kaip kad žymusis A. Einšteinas yra pasakęs, jog yra du būdai nugyventi gyvenimą. Vienas, galvojant, kad stebuklų nebūna. Kitas, galvojant, jog viskas yra stebuklas ( angl. “There are only two ways to live your life. One is as though nothing is a miracle. The other is as though everything is a miracle.” Albert Einstein ).

 Nusiaukime kojas trinantį batą, kad galėtume šypsotis!